Skip to content
Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Plungės apylinkės teismas
lt
En

NAUJIENOS

Viešieji pirkimai. Quo vadis, specialiste!

Viešieji pirkimai. Quo vadis, specialiste!
2022-02-28

Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ advokatas Karolis Kačerauskas paskutiniame „Nuomonių ringo“ interviu skaitytojams pristato viešųjų pirkimų specialisto pareigų problematiką ir kalba apie viešųjų pirkimų srityje reikalingus pokyčius.

Karoli, prisistatykite ir supažindinkite mus su viešųjų pirkimų specialistu.

Esu advokatas, socialinių mokslų daktaras, vadovas ir verslininkas, turiu mylimą šeimą. Mano profesinių interesų sritis ...viešieji pirkimai. „Ah, kaip nuobodu...“ – tarsi nuspėju tylią mintį inteligentiško ir žinančio, kada patylėti, pašnekovo galvoje.

Iš tiesų, ištarus žodžius „viešieji pirkimai“ kyla vaizdinys apie demagogus, pasakojančius apie išvogtus milijonus bei poreikį pagaliau reformuoti sistemą iš esmės. Įvairaus plauko mokymų vykdytojus, kurie labai vaizdingai pasakoja apie poreikį labai, tikrai labai kruopščiai ir labai labai atsakingai rengti pirkimo sąlygas (antraip bus blogai ir teks kreiptis į konsultantą) ir ...tą „specialistą“, kuris didelės perkančiosios organizacijos rūsyje „kepa“ pirkimo sąlygas apie viską. Apie padangas, apie IT sistemas, apie techninę druską, pieštukus ir kraujo paėmimo sistemas. Apie ką nori, mūsų „specialistas“ viską gali papasakoti.

Mūsų „specialistas“ turi ir kitą problemą – tai nepaprastai iniciatyvūs teisėkūros teisę turintys asmenys. Apie tai iškalbingai byloja faktas, kad nuo 1996 m. vien viešųjų pirkimų įstatymas buvo pakeistas 65 kartus (!), pagrindinis pirkimus reguliuojantis įstatymas keičiamas vidutiniškai 2,6 karto per metus. Viską reikia mokėti ir laiku pritaikyti.

Dar pridėkime teismų praktikos evoliuciją, apie kurią viešojoje erdvėje nuolatos trimituojama palydint pamokymus fraze „teismai iš esmės keičia požiūrį“. Kaip tai vėl iš esmės?.. Dūsauja mūsų „specialistas“, o kokia anksčiau buvo „esmė“? Ir tada ...viską vainikuoja pirkimo metu gaunama pretenzija, kurioje net pasičepsėdami iš pasitenkinimo savo nuostabumu įvairaus plauko rašytojai realizuoja „copy-paste“ mygtukų galybę cituodami „specialistui“ susijusios ir nesusijusios (bet, žinoma, labai svarbios) praktikos rinkinį.

Kalėdų rytą „specialistas“ spjauna į viską ir išeina... Nusibodo! Ir staiga perkančioji organizacija supranta, kad prekės nevažiuoja, darbai nevyksta, paslaugos neteikiamos, nes niekas jų negali nupirkti. Negali, nes pirkti reikia mokėti. Kur tu, „specialiste“! Kloju rožes po tavo kojomis, tik ateik!

Palaukit! Kas atsitiko? Kodėl esame toje keistoje situacijoje? Pakalbinkime mūsų „specialistą“ ir pabandykime suprasti.

Sakykite, kokie didžiausi iššūkiai kyla Jūsų profesijoje?

Viešųjų pirkimų specialistu įvairiose organizacijose dirbu jau 19 metų. Nesu baigęs kokių nors specialių mokslų, tiesiog išmanau organizacijos poreikius, esu kruopštus, moku skaityti teisės aktus ir sklandžiai formuluoti mintis.

Mano nuomone, viešųjų pirkimų vaidmuo organizacijose yra nepagrįstai nuvertinamas. Kaip analogiją panagrinėkime privataus verslo priimamus sprendimus. Ar privatus verslas galėtų gyventi be pirkimų skyriaus? Akivaizdu, kad ne. Privatus verslas tikslingai samdo reikiamą išsilavinimą ir įgūdžius turinčius specialistus, kurie atsakingi už aprūpinimą gamybai reikiamomis žaliavomis. Verslui puikiai suprantama, kad sutrikus žaliavų tiekimui organizacijos veikla sustos nepaisant to, kaip puikiai bus vykdomi pardavimai. Kartu aiškiai suvokiama, kad organizacijos finansiniai rezultatai tiesiogiai priklauso tiek nuo sėkmingų pardavimų, tiek nuo sėkmingų pirkimų. Egzistuojant tokiam suvokimui privatus verslas skiria adekvatų dėmesį pirkimų funkcijos veikimui.

Ar perkančiosios organizacijos specialistui keliami kitokie tikslai? Privatus verslas iš pirkimų specialisto reikalauja užtikrinti tiekimo stabilumą ir geriausią kainos bei kokybės santykį. Šiam tikslui pasiekti specialistas gali naudoti pačius įvairiausius metodus, kurie tik atrodo tinkami konkrečioje situacijoje. Viešųjų pirkimų specialistui keliami tokie patys uždaviniai, tačiau papildomai jis turi laikytis viešųjų pirkimų įstatymu reglamentuotų procedūrų, atsakyti į pretenzijas ir dalyvauti teisminiuose ginčuose, kurie gali sutrikdyti organizacijos apsirūpinimą reikiamomis žaliavomis.

Klaidų darome visi, nepriklausomai nuo to, ar dirbame privačiame ar viešajame sektoriuje. Tačiau galimybė įsivelti į teisminius ginčus dirbant perkančiojoje organizacijoje kelia papildomus iššūkius. Čia specialistas neretai turi rinktis: ar vykdyti pirkimą efektyviausiu būdu, eksperimentuoti diegiant naujus pirkimo metodus, ar rinktis patį paprasčiausią ir saugų sprendimą, pavyzdžiui, pirkti prekes pagal mažiausios kainos kriterijų, net jeigu aiškiai suvokiama, kad tai neatliepia perkančiosios organizacijos tikrųjų poreikių. Nėra taip, kad perkančiosios organizacijos specialistas neturi fantazijos ir supratimo, kaip efektyviai nupirkti prekes. Vis dėlto su klaida siejamų teisinių padarinių baimė stabdo bet kokį progresą ir norą eksperimentuoti. 

Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti?

Akcentuočiau keturis svarbiausius tikslus.

Pirmiausia reikėtų keisti požiūrį į viešųjų pirkimų funkcijos svarbą ir šiai funkcijai veikti skiriamus išteklius. Jeigu pirkimų specialistų svarba būtų adekvačiai įvertinta, pirkimams vykdyti būtų suteiktos žinios, priemonės (įskaitant tinkamą išsilavinimą ir įgūdžius turinčius specialistus) ir laikas, labai greitai suprastume, kad viešųjų pirkimų procedūros leidžia įsigyti būtent tai, ko reikia perkančiajai organizacijai.

Turime kalbėti ir apie pirkimams keliamus tikslus. Iki 2022 m. Lietuvoje viešiesiems pirkimams buvo keliamas vienas tikslas – racionaliai panaudoti lėšas. Europos Sąjunga (ES) papildomai kėlė bendros ES rinkos sukūrimo tikslą, kuris pasiekiamas diegiant tiekėjų lygiateisiškumo, abipusio pripažinimo ir kitus viešųjų pirkimų principus. O nuo 2022 m. mūsų viešųjų pirkimų įstatyme atsiranda du nauji tikslai: vykdyti pirkimus „žaliai“ ir skatinti inovatyvius pirkimus tenkinant institucijų nustatytus reikalavimus ir užtikrinant rodiklių pasiekimą, pvz., 50 % žaliųjų pirkimų 2022 m. 

Racionalus lėšų panaudojimas, aplinkosauga ir inovacijos? Ką pasirinkti? Viešųjų pirkimų įstatymo tikslai ypatingi – vien jų pažeidimas leidžia panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimus. O įstatymo deklaruojami tikslai yra prieštaringi – dažnu atveju neįmanoma siekti inovacijų ar aukštesnių aplinkosauginių tikslų už mažiausią kainą. Neįmanoma reikalauti aukščiausio lygmens aplinkosaugos standartų išvengiant diskusijos apie tiekėjų diskriminaciją. Atitinkamai valstybė turi pasirinkti ir aiškiai komunikuoti apie savo prioritetus pirkimų specialistams. Koks tikslas visgi yra svarbiausias?

Trečiasis iššūkis – nuolatinis teisės aktų keitimas. Kaip minėjau, viešųjų  pirkimų įstatymas keičiamas vidutiniškai 2,6 karto per metus. Dar net neprasidėjus 2022 m. buvo patvirtintos 5 skirtingos viešųjų pirkimų redakcijos, kurios įsigalios įvairiais 2022 m. laikotarpiais. Ir čia tik vienas įstatymas, neskaitant galybės poįstatyminių teisės aktų. Taip, viešųjų pirkimų reglamentavimas turi būti tobulinamas, turi vykti evoliucija. Tačiau kiekvieną kartą keičiant įstatymą turi būti susimąstoma, ar pakeitimas tikrai sukuria didesnę pridėtinę vertę nei teisinio reguliavimo stabilumas, kuris yra pažeidžiamas. 

Ir paskutinis tikslas – didesnė tolerancija klaidoms. Pirkimų specialistas turi įgyti plačią paletę prekių, kurių reikia perkančiajai organizacijai. Akivaizdu, kad jis visko negali išmanyti, todėl daro klaidų apibrėždamas technines specifikacijas ar kitas pirkimo sąlygas. Klaidų daro ir pasirinkdamas mažiau populiarius pirkimo metodus bei įgyvendindamas valstybės deklaruojamus inovatyvių ir žaliųjų pirkimų tikslus. Galų gale pirkimo metu labai dažnai susiklosto nestandartinės situacijos, kurioms išspręsti jokios aiškios teisės normos nėra. Būtent todėl norisi didesnės teismų tolerancijos perkančiųjų organizacijų sprendimams.

Ar tai reiškia, kad reikėtų dar labiau apriboti teisminę gynybą, pvz., dar labiau padidinti žyminį mokestį, mokamą viešųjų pirkimų bylose?

Iš pirmo žvilgsnio tai labai patraukli mintis. Nėra ginčų, vadinasi, pirkimai vyksta sklandžiai.

Vis dėlto labai abejoju, ar tai būtų gera mintis. Reikia suprasti viešojo sektoriaus specifiką. Viešasis sektorius „vertę už pinigus“ dažnai supranta kaip išlaidų santykį su skirtų asignavimų dydžiu. Jeigu išlaidos neviršija nustatytų asignavimų, vadinasi, kaina yra tinkama. Maža to, jeigu metų gale asignavimai panaudoti 100 %, kitais metais yra pagrindas prašyti didesnių asignavimų. Tuo pačiu metu privatus sektorius nuolatos galvoja apie galutinę pelno eilutę, siekia užtikrinti savo prekių konkurencingumą ir ieško sprendimų, leidžiančių mažinti išlaidas. Tokie požiūrio į pinigus skirtumai reiškia, kad savikontrolės mechanizmas, veikiantis privačiame versle, tik labai ribotai gali veikti viešajame sektoriuje. Todėl visiškai suprantama, kodėl reikalingas viešųjų pirkimų reglamentavimas, pretenzijos ir teismai.

Ar papildomas teisminės gynybos galimybių apribojimas būtų reikalingas? Matyt, atsakymas priklauso nuo atliekamo vaidmens. Jeigu tai tiekėjas, laimintis sutartį, – apribojimai labai reikalingi. Jeigu tai tiekėjas, kuris nepagrįstai šalinamas iš pirkimų, – tada, matyt, prioritetą norėtųsi suteikti teisinei valstybei ir veiksmingiems teisinės gynybos procesams.

O ko norėtų pirkimų specialistas? Kai nėra kontrolės mechanizmų, kurie kontroliuotų išleidžiamus viešuosius pinigus, istorija visuomet blogai baigiasi. Pradedant revoliucijomis ir monarchų giljotinavimu istoriniais laikais, o moderniojoje istorijoje – antrankiais. Tad mano mintis galbūt atrodys ir prieštaringa, tačiau aš labiausiai nenorėčiau grįžti į laikus, kai pirkimo laimėtoją lemia „nurodymas iš viršaus“ ar piktavaliai susitarimai. Aš nenoriu dirbti valstybėje, kuri ignoruoja savo kuriamas taisykles, pamina lygias galimybes ir skaidrumą. Tad patinka ar ne, galimybė skųsti perkančiosios organizacijos sprendimus, veiksminga teisminė kontrolė ir jos prieinamumas yra neišvengiamas blogis, kuris reikalingas tam, kad būtume apsaugoti nuo nurodymų iš aukščiau, gundymo ir susigundymo.

O kalbėti apie nuolatinį bylinėjimąsi siūlyčiau remiantis faktais. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, teismams skundžiama tik 1 % visų pirkimų, sprendimai dėl konkurso laimėtojo priimami per 65 dienas, kai ES vidurkis – 120 dienų. Todėl dar labiau riboti tiekėjų teisminės gynybos prieinamumą būtų klaida. Daug racionaliau būtų savo pastangas nukreipti į aukštesnės pirkimų kokybės siekį.

Ką reikėtų koreguoti teismų veikloje?

2021 m. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtame dokumente „Viešųjų pirkimų problematika ir sprendimų kryptys“ yra daug puikių minčių. Vis dėlto labiausiai glumina kaltinimas teismams dėl viešųjų pirkimų principų teisinės reikšmės. Kaip problema išskiriama situacija, kad teismai aiškina teisės normą ne pažodžiui, o principų kontekste. Kaip netoleruotina situacija nurodoma ir teismų praktika, kai viešųjų pirkimų tikslą – racionalų lėšų naudojimą – nusveria viešųjų pirkimų principai (lygiateisiškumas, nediskriminavimas ir t. t.). Mano supratimu, toks vertinimas yra klaidingas. Deramos reikšmės viešųjų pirkimų principams suteikimas yra būtent tai, ko reikia viešųjų pirkimų specialistams.

Kodėl turime tiek daug viešųjų pirkimų įstatymų pakeitimų ir „storą“ viešųjų pirkimų įstatymą? Iš dalies dėl to, kad norime parašyti visus atsakymus į visus praktikoje kylančius klausimus. Viena vertus, visada smagu rasti atsakymą į savo klausimą. Kai atsakymo nėra, daugelis viešųjų pirkimų specialistų dūsauja sakydami, koks netobulas įstatymas, o įstatymų leidėjas rengia vis naujus įstatymo pakeitimus. Ar tikrai reikia tiek daug taisyklių? Gal mums pakanka plačiau taikyti viešųjų pirkimų principus?

Jau šiuo metu viešuosiuose pirkimuose egzistuoja taisyklė, kad pirkimo taisyklių laikymasis nėra tikslas savaime. Konkrečias taisykles galima ignoruoti arba taikyti lanksčiai, jeigu nepažeidžiami viešųjų pirkimų principai. Tik suvokdami turinio viršenybę prieš formą ir akcentuodami viešųjų pirkimų principų svarbą galime padėti specialistams nustatyti tikruosius pirkimo procedūros tikslus, paaiškinti atskirų taisyklių prasmę, įgalinti perkančiąsias organizacijas rasti atsakymus nestandartinėse situacijose ir toleruoti nukrypimus nuo jokios praktinės reikšmės neturinčių teisės normų vykdymo. Tad principai yra būtent ta šiaurinė žvaigždė, kurios svarba teismų praktikoje turi būti dar labiau akcentuojama.

Ko palinkėtumėte viešųjų pirkimų sistemai?

Visada yra ką tobulinti. Vis dėlto pirmiausia norėčiau palinkėti santarvės. Ar kada pagalvojote, ką reiškia perkančiajai organizacijai gauti pretenziją arba ieškinį? Atrodo, žodžiai nieko nereiškia, tačiau pretenzijos gavimas rodo, kad tave puola. Reikia gintis. Tad ir pretenziją natūraliai norisi atmesti, o ją pateikęs asmuo traktuojamas kaip kenkėjas. Savo ruožtu dalis tiekėjų apskritai yra linkę nepateikti savo nuomonės ir pasiūlymų, nes jie nenori niekuo kaltinti galimo kliento. Net jeigu jis daro klaidas, kurios ateityje jam kainuos labai daug.

O kas, jeigu pretenziją vadintume „kvietimu peržiūrėti sprendimą“? Viena šalis pateikia argumentus tam tikru klausimu, kita – argumentus įvertina bei priima sprendimą keisti arba nekeisti ankstesnius sprendimus. Atrodo, tik žodžiai, tačiau pasikeitus požiūriui į diskusijos tikslą ir jos rezultatas gali pakisti iš esmės.

Tai tik iliustracija. Tačiau viena didžiausių „specialisto“ svajonių yra vykdyti pirkimus siekiant efektyvaus ir racionalaus jų rezultato, diskutuojant su rinka, o ne nuolat kovojant su tiekėjais. Būtent tokios santarvės ir norėčiau palinkėti.

Straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 17-18 psl.

Komentarai

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.name}} {{comment.time | u2date : 'yyyy-MM-dd'}}
{{comment.comment}}