Skip to content
Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Plungės apylinkės teismas
lt
En

NAUJIENOS

Teisėjas Gediminas Sagatys: pagrobti vaiką gali ir vienas iš tėvų

Teisėjas Gediminas Sagatys: pagrobti vaiką gali ir vienas iš tėvų
2022-02-22

Didėjantis asmenų judumas tarp valstybių nulemia ir tarp tėvų kylančius ginčus ne tik su kuo, bet ir kur turi gyventi vaikas. Apie neteisėtai į užsienį išvežtų vaikų grąžinimo procedūras kalbamės su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos partnerystės profesoriumi dr. Gediminu Sagačiu.

R. K. Nuo 2015 m. esate Lietuvos deleguotas atstovas Tarptautiniame Hagos teisėjų tinkle. Kokie klausimai sprendžiami šio tinklo veikloje?

G. S. Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas – 88 valstybių atstovus jungianti organizacija, užtikrinanti tarpvalstybinį teismų bendradarbiavimą įgyvendinant 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir 1996 m. Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Tinklas padeda koordinuoti atskirų valstybių teismų veiksmus sprendžiant klausimus, susijusius su neteisėtai į užsienį išvežtų ar iš ten negrąžintų vaikų grąžinimu, keičiantis informacija apie nagrinėjamas bylas, užsienio valstybės teisę ir kt. Darbas tinkle – savotiška diplomatinė misija, nes neretai tenka spręsti klausimus, susijusius su valstybių pasitikėjimu viena kitos teisingumo sistema. Pavyzdžiui, teko ieškoti išeities iš situacijos, kai ginčas dėl neteisėtai į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę negrąžinamo vaiko globos tarp Lietuvoje jį laikančios tetos ir Nyderlanduose gyvenančio tėvo vienu metu buvo nagrinėjamas dviejų valstybių, t. y. Lietuvos ir Nyderlandų, teismuose, atskirose bylose. Kiekvienas suprantame, kad tokia situacija yra sudėtinga tiek bylos šalims, tiek ir pačiam vaikui. Be to, kyla rizika, kad atskirų valstybių teismai priims skirtingus sprendimus dėl to paties ginčo.

R. K. Kokias pareigas Lietuva turi pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų?

G. S. Prisijungdama prie konvencijos Lietuva kartu su kitomis valstybėmis sukūrė mechanizmą, skirtą kovoti su tarpvalstybiniu vaikų grobimu. „Paliktasis“ tėvas (motina) gali pasinaudoti konvencijoje numatyta priverstinio pagrobto vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę procedūra. Pavyzdžiui, vaiką pagrobus iš Lietuvos, joje likęs tėvas (motina) gali kreiptis į Valstybinę vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą ir tos valstybės, kurioje atsidūrė vaikas, teisme inicijuoti bylą dėl jo grąžinimo į Lietuvą. Savo ruožtu Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti analogišką apsaugą „paliktiems“ tėvams (motinoms) tais atvejais, kai čia atsiduria neteisėtai iš kitos valstybės – Hagos konvencijos dalyvės pagrobtas vaikas.

R. K. Kas yra laikoma vaiko grobimu?

G. S. Ši sąvoka turi kelias teisines reikšmes. Pirma, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato baudžiamąją atsakomybę už svetimo mažamečio vaiko pagrobimą, taip pat už savo ar savo artimųjų mažamečio vaiko pagrobimą iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Tuo tarpu 1980 m. Hagos konvencija apibrėžia tarptautinį vaiko grobimą kitokiu – civiliniu aspektu ir nustato civilines kovos su tokiu grobimu priemones. Pagal konvenciją tarptautiniu vaiko grobimu laikomas neteisėtas vaiko iki 16 metų išvežimas arba laikymas užsienio valstybėje. Išvežimas ar laikymas yra laikomas neteisėtu, kai tai padaroma prieš bet kurio vaiko globos teises turinčio asmens valią. Kokie asmenys laikomi turinčiais vaiko globos teises, sprendžiama pagal tos valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno iki išvežimo, įstatymus. Lietuvoje vaiko globos teises turinčiais asmenimis laikomi abu tėvai, nepriklausomai nuo jų santuokinės padėties, o tais atvejais, kai abiejų tėvų valdžia yra apribota, – vaiko globėjas (rūpintojas). Pažymėtina, kad nuo 2017 m. įsigaliojusiuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimuose aiškiai apibrėžta, kad teisę išvežti vaiką į užsienį nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą, o tuo atveju, jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi kartu spręsti dėl galimo vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Tiek minėtų įstatymo pakeitimų, tiek teismų praktikos tikslas – užtikrinti tėvų lygiateisiškumą ir švelninti tėvų ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išvengiant situacijos „laimėtojas pasiima viską“, kuri dažnai skatina tėvus itin aršiai bylinėtis.

R. K. Ar tai reiškia, kad Hagos konvencijos prasme pagrobti vaiką gali ir jo paties motina arba tėvas?

G. S. Taip – konvencijos prasme bet kuriam asmeniui, o tai reiškia – ir tėvui arba motinai, neteisėtai išvežus ar laikant vaiką užsienio valstybėje, tai laikoma vaiko grobimu. Kai kam tokia teisinė retorika, ypač kai kalbama apie vaiko tėvo (motinos) veiksmus, iki šiol skamba neįprastai. Visgi, iki šiol nėra atrastas geresnis lietuviškas atitikmuo angliškai sąvokai „abduction“. Greičiausiai be naujadaro ar skolinio čia neišsiverstume.

R. K. Ar tai, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nesustabdė tėvo (motinos), išvykstančio su vaiku iš Lietuvos, reiškia, kad išvykimas yra teisėtas?

G. S. Nebūtinai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tikrina išvykimo teisėtumą tik labai siaura apimtimi – ar išvežimas atitinka Vyriausybės patvirtinto Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo reikalavimus. Tačiau jiems nepavesta tikrinti, pavyzdžiui, ar tėvas (motina) su vaiku iš Lietuvos išvyksta laikinai, ar nuolatiniam gyvenimui, ar yra gautas kito, Lietuvoje pasiliekančio tėvo (motinos), sutikimas, galiausiai, jie neprivalo tikrinti išvykimo į valstybes, priklausančias Šengeno erdvei, aplinkybių. Aptariama prasme reikia atskirti du dalykus: pirmiau nurodytą aprašą, skirtą apsaugoti, kad vaikas neatsidurtų užsienyje apskritai be teisėto atstovo ar jo paskirto lydinčio asmens, ir Hagos konvenciją, skirtą vaiko teisei į šeimos ryšius su abiem tėvais apsaugoti.

R.K. Kaip sprendžiami tėvų ginčai dėl leidimo išvykti su vaiku į užsienį nuolatiniam gyvenimui?

G. S. Kaip minėjau, tėvams nepavykus susitarti gražiuoju, ginčą sprendžia teismas pagal vaiką išvežti siekiančio tėvo (motinos) ieškinį. Naujausioje teismų praktikoje formuojami kriterijai, kuriais remiantis spręstinas toks tėvų ginčas, pavyzdžiui: ar vaiko perkėlimas yra būtinas; ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas; ar yra pagrindas riboti vaiko bendravimą su Lietuvoje liekančiu tėvu (motina); ar Lietuvoje liekantis tėvas (motina) vykdo jam nustatytas pareigas; ar tėvų tarpusavio santykiai nėra konfliktiški (tokiu atveju, vienam iš tėvų kartu su vaiku išvykus į užsienio valstybę, tai galėtų turėti įtakos ne tik tiesioginio, bet ir nuotolinio bendravimo apsunkinimui); kokia vaiko pozicija dėl galimo persikėlimo ir šios pozicijos susiformavimo prielaidos. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tenka tėvui (motinai), siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.

R.K. Ar pagal Hagos konvenciją pagrobtas vaikas visada grąžinamas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę?

G. S. Pagal bendrąją taisyklę – taip. Tačiau Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose apibrėžtas išimčių sąrašas, kada teismas gali nenurodyti grąžinti vaiką: jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos; jei „paliktasis“ tėvas (motina) neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas; jei yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Be to, teismas gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Minėtų išimčių taikymas priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių ir teismo atlikto jų įvertinimo. Kadangi išimtis taiko kiekvienos valstybės nacionaliniai teismai, jų aiškinimas gali skirtis. Tai yra problema, kuri sprendžiama įvairiais būdais. Pavyzdžiui, siekiant suvienodinti atskirų valstybių teismų praktiką, Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas rengia gerosios praktikos gaires. Be to, tam tikrus standartus šioje srityje padeda išgryninti Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Pavyzdžiui, sprendime, priimtame byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, EŽTT vertino, ar Šveicarijos teismų nurodymas grąžinti vaiką Izraelyje gyvenančiam tėvui buvo priimtas pakankamai gerai ištyrus šeimos situaciją ir visus veiksnius: emocinius, psichologinius, materialinius, ir ar grąžinant vaiką nebus pažeista jo ir motinos teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas pažymėjo, kad nors vaiko amžius (7 metai) yra toks, kad adaptuotis kitoje šalyje jam nebūtų sunku, tačiau įvertino ir tai, kad vaikas buvo gerai integravęsis į Šveicarijos visuomenę, taigi tikrai nebūtų suderinama su geriausiais vaiko interesais ištraukti jį iš aplinkos, kurioje jis jau priprato. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal Izraelio teisę egzistuojantis vaiko motinos įkalinimo už vaiko grobimą pavojus gali turėti rimtų neigiamų pasekmių vaikui jo grąžinimo atveju. Kitame sprendime, priimtame byloje X prieš Latviją, EŽTT nusprendė, kad Latvijos teismai, spręsdami iš Australijos į Latviją motinos pagrobto vaiko grąžinimo klausimą, tinkamai neįvertino vaiko motinos pateiktų duomenų dėl rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintos išimtys taikomos siauriau, kai sprendžiama dėl iš vienos ES valstybės narės į kitą neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo. Pavyzdžiui, tokiais atvejais teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugai jį sugrąžinus į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas. Be to, tokiais atvejais „paliktajam“ tėvui (motinai) užtikrinama antrojo šanso galimybė, t. y. net jei valstybės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismas atsisako jį grąžinti motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, „paliktasis“ tėvas (motina) gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris turi tėvų ginčą dėl vaiko išspręsti galutinai. Tuo atveju, jei priimamas teismo sprendimas, reikalaujantis grąžinti vaiką, jis visoje ES būtų vykdomas priverstinai, nereikalaujant jokios papildomos pripažinimo procedūros.

R.K. Kaip vykdomi teismo sprendimai dėl neteisėtai į Lietuvą atvežto ar čia laikomo vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę?

G. S. Šios kategorijos bylose teismų priimti sprendimai vykdomi be išlygų, jei tai neišvengiama – panaudojant prievartą. Laikoma, kad teismo sprendimas yra įgyvendintas, kai vaikas perduodamas „paliktajam“ tėvui (motinai). Apie tokių teismų sprendimų vykdymui keliamus reikalavimus plačiai pasisakyta 2020 m. EŽTT sprendime byloje Rinau prieš Lietuvą. Joje 2007–2009 metais Lietuvoje vykusios vaiko grąžinimo procedūros politizavimas, išnaudojant visuomenėje vis dar gajus stereotipus ir nacionalinius jausmus, buvo pripažintas Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimu, priteisiant pažeidimo aukoms iš Lietuvos net ir Strasbūro teismo standartais solidžią 30 000 Eur kompensaciją bei turėtų išlaidų, kurios sudarė dar 93 000 Eur, atlyginimą.

R. K. Šių metų sausį vykusioje Tarptautinio Hagos teisėjų tinklo sesijoje pristatėte pranešimą apie su Lietuva susijusius pastarojo laikotarpio įvykius. Ką akcentavote ir ką pats išgirdote?

G. S. Pristačiau jau minėtas 2017 m. įsigaliojusias Civilinio kodekso pataisas, įtvirtinusias tėvų lygiateisiškumą sprendžiant vaiko perkėlimo klausimą. Taip pat kalbėjau apie naujausią Lietuvos teismų praktiką sprendžiant tėvų ginčus dėl leidimo išvežti vaiką į kitą valstybę, dėl galimybės panaudoti priverstines priemones vaiko grąžinimo procedūroje. Sesijos metu buvo įdomu išgirsti, kokio pobūdžio problemas tenka spręsti kitų šalių kolegoms. Pavyzdžiui, naujas reiškinys, su kuriuo vis dažniau susiduria Jungtinės Karalystės teismai, – bandymas pasinaudoti prieglobsčio teise kaip būdu vilkinti vaikų grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę procedūrą.

R. K. Ar pastebite kokių nors tendencijų šios kategorijos bylose?

G. S. Lietuvos teismuose nagrinėjamų bylų dėl neteisėtai išvežtų ar negrąžintų vaikų skaičius turi potencialą augti. Daugėja atvejų, kai anksčiau iš Lietuvos emigravę ir užsienyje vaikų susilaukę asmenys grįžta į Lietuvą kartu su vaikais, nepaisydami ankstesnėje gyvenamojoje vietoje liekančio tėvo (motinos) valios, neišsprendę vaiko globos klausimų pagal tos užsienio valstybės, kurioje iki tol gyveno, teisę. Tai padarę, Lietuvos teismuose bando inicijuoti bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kartu prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais, kol bus išnagrinėtas ginčas. Toks gudravimas draudžiamas tiek pagal Hagos konvenciją, tiek pagal ES teisę, kurių esmė paprasta: tėvų ginčus dėl vaiko globos turi spręsti teismai tos valstybės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo. Manau, kad daugelio problemų pavyktų išvengti šviečiant visuomenę, supažindinant ją su tokių veiksmų galima žala vaikui.

Straipsnio autorė: Rimantė Kraulišė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovė ryšiams su visuomene

Komentarai

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.name}} {{comment.time | u2date : 'yyyy-MM-dd'}}
{{comment.comment}}